Haris Poteris - Lord Voldemort

Lord Voldemort

Tomas Marvolas Ridlis (angl. Tom Marvolo Riddle) – pagrindinis romanų serijos apie Harį Poterį antagonistas; tamsusis burtininkas, turintis didžiulių magiškų galių, ir, galima sakyti, juodosios magijos, o tiksliau – horokrusų dėka pasiekęs nemirtingumą. Magijos pasaulyje labiau žinomas kaip Valdovas Voldemortas (angl. Lord Voldemort).

Skaityti daugiau...

Jo bijomasi taip, kad net jo vardas paprastai netariamas. Daugumas herojų vadina jį Pats Žinai Kas arba Tuo, Kurio Negalima Minėti, o jo pasekėjai, mirties valgytojai, vadina jį Tamsos valdovu ir kreipiasi Valdove.

Vis dėlto Haris Poteris iš pradžių nebijojo tarti jo vardo, nes išaugo tarp žiobarų ir pirmąkart išgirdo apie Voldemortą tik vienuolikos metų. Jis nežinojo apie šio piktadarystes ir neturėjo daugumai būdingų išankstinių nuostatų.

Vėliau, būdamas tarp kitų burtininkų, gerbdamas jų jausmus, jis vadina Tamsos valdovą Patys Žinote Kuo, bet galiausiai, sekdamas Dumbldoro pavyzdžiu, vis dėlto imasi taisyklės visada vadinti jį vardu.

Laikui bėgant kiek baimingai jo pavyzdžiu paseka Hermiona Įkyrėlė ir Džinė Vizli. Kai kurie Fenikso brolijos nariai, pavyzdžiui, Sirijus Blekas, Remas Lupinas ir Albas Dumbldoras, visada be jokių dvejonių tardavo pilną Voldemorto vardą.

Kilmė

Tomas Ridlis yra purvakraujis. Jis sutuoktinių grynakraujės burtininkės Meropės Gont ir žiobaro Tomo Ridlio Vyresniojo sūnus. Tomo tėvas buvo veikiamas meilės eliksyro, kuriuo jį girdė Meropė. Kai žmona, pradėjusi lauktis kūdikio, nustojo girdyti Tomą Ridlį Vyresnįjį, šis akimirksniu atšalo ir metė be gyvenimo lėšų ir ją, ir dar negimusį sūnų.

Iš mamos pusės Tomas Marvolas Ridlis yra tiesioginis palikuonis Hogvartso įkūrėjo Salazaro Klastuolio ir legendinio Kadmos Peverelio. Tai prisidėjo prie Tomo savivertės: juk Klastuoliai ir Pevereliai – seniausios burtininkų giminės atstovai.

Išvaizda ir asmeninės savybės

Pagal aprašymus atgimusio Voldemorto labai blyški oda, baltas kaip kreida veidas, šnervės kaip gyvatės, raudonos akys vertikaliais vyzdžiais, ilgas kaulėtas kūnas ir ilgos liaunos rankos nenatūraliai ilgais pirštais.

Anksčiau, mokydamasis Hogvartse, jis buvo labai simpatiškas aristokratiškos laikysenos jaunas žmogus subtiliais veido bruožais, įkritusiais skruostais, tamsiomis akimis ir juodais plaukais. Albas Dumbldoras mano, kad tokie esminiai išvaizdos pokyčiai lėmė paties Tomo elgesį ir veiksmus: bėgant metams Valdovas Voldemortas vis labiau neteko žmogiškojo veido ir kuo toliau, tuo darėsi nuožmesnis.

Voldemortas nekenčia žiobarų ir iš jų kilusių burtininkų. Tai juolab kelia nuostabą, kai sužinai, jog pats Voldemortas – purvakraujis. Akivaizdu – nuoskauda dėl mamos, kuri susitaikė su sava mirtimi ir paliko savo pirmagimį sūnų bejėgį šiame pasaulyje, ir didelė nuoskauda dėl tėvo, kuris paliko dar nėščią mamą, suvaidino savą vaidmenį.

Nuoskauda, kad tėvas savo žiobariška kilme pagadino tokią puikią genealogiją (kaipgi – juk Gontai – tiesioginiai paties Salazaro Klastuolio palikuonys!). Nuoskauda, kad mama suteikė jam tokį įprastą vardą, dargi kažkokio tėvo žiobaro garbei, lyg nukirtusi ryškią, nepakartojamą sūnaus individualybę.

Visa kartu paskatino Tomą Ridlį susikurti skambų vardą ir visomis jėgomis įrodinėti aplinkiniams ir pačiam sau, kad žiobarų tarp jo protėvių nebuvo. Ir negalėjo būti!

Būdamas šešiolikos metų Tomas Ridlis nužudė tėvą ir šio tėvus, savo senelius, pasikeitė vardą iš Tomo Marvolo Ridlio pagal anagramą į Valdovo Voldemorto, matyt, psichologiškai tokiu būdu atsisakydamas savo kilmės. Nors paties savo purvakraujo fakto Voldemortas neslėpė: jis viešai kalba apie tėvą žiobarą ir kviečiasi visus mirties valgytojus tiesiai prie jo kapo.

Voldemortas padarė pažangą studijuodamas magiją, ypač juodosios magijos sritį, galbūt didesnę nei kuris kitas iš dabartinių burtininkų. Bet dviem atvejais, anot jo, jis nesugebėjo laiku prisiminti svarbių dalykų – apie gydomąjį fenikso, Paslapčių kambaryje verkusio Hario, ašarų poveikį ir apie senosios magijos jėgą, susijusią su meile ir pasiaukojimu (Dumbldoro manymu, tai jam nesuvokiami dalykai).

Tarp Tomo Ridlio ir Hario Poterio likimų galima aptikti daug bendra – abu našlaičiai, augo tarp žiobarų ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, kol buvo priimti į Hogvartsą, ir šis abiem tapo namais. Abiejų personažų juodi plaukai, subtilūs veido bruožai, abu geba kalbėtis su gyvatėmis.

Knygų apie Harį Poterį autorė J. K. Rowling spėjo, kad didžiausia Voldemorto baimė – žeminanti mirtis, o jo kaukas bus paties negyvas kūnas. Kitrošų veidrodyje, parodančiame karščiausią žiūrinčiojo norą, jis pamatytų save visagalį ir nemirtingą. Dumbldoras įtarė, kad Voldemortas slapta bijo lavonų ir tamsos. Kaip paaiškėjo kovos Magijos ministerijoje metu, Voldemortas negali suprasti, kad būna baisesnių už mirtį dalykų.

Voldemortas – atsargus, nuovokus ir ramus strategas. Ketvirtaisias ir penktaisiais Hario Poterio mokymosi Hogvartse metais Voldemortas planavo ilgalaikes, visiems metams apskaičiuotas operacijas: pirmoji buvo susijusi su grįžimu į kūną, antroji – su įsiveržimu į Magijos ministerijos Paslapčių departamentą.

Voldemortas, taip bijodamas savo mirties, absoliučiai abejingas kito mirčiai. Jis nužudo kiekvieną įkaitą, ypač jei žmogaus jam daugiau neprireiks. Tai, kad jis neturi elementarios atjautos kad ir kas tai būtų, šokiruoja netgi jo pasekėjus.

Rezultatų: 1

Rezultatų: 1